žyrėti

žyrė́ti, žỹri (žỹra), -ė́jo intr. spindėti: Žỹri ugnis iš įkaitintos gelžies kalant kalvė[je] J. Papūsk pirkšnis, žarija žyrė̃s J. Akys žyr[i] J.Jabl. Sėdi kažkoks baisybė, juodas, kudlotas, didžiausias mano ratuose, iš snukio liepsna žyra… P.Cvir. Kaip žyra liepsnelės dangaus žiburių rš.

◊ ãkys žỹra apie darbų gausą: Darbais akys mums žyra, o tu lakstai per dienas Srv.

\ žyrėti; atsižyrėti